Bandymas pakalbinti Dievo sūnų, krikščionybės steigėją bei kūrybos direktorių Jėzų Kristų užtruko gerokai ilgiau, negu buvo galima įsivaizduoti. Priėjimą prie Jėzaus tarsi ledkalnio viršūnė saugo įtakingiausia pasaulio organizacija – Romos Katalikų Bažnyčia, o ją įtikinti prireikė titaniškų pastangų. Jau nekalbant apie tai, kad pats Jėzus – baisingai užimtas žmogus.


    Visgi praleidus laukiamajame porą tūkstančių metų, Jėzus galiausiai mus pakvietė į savo jaukų biurą.

    – Sveiki, Jėzau.
    – Sveiki.
    – Ar gerai mane girdite?
    – Kaip sakot?
    – Klausiu, ar gerai girdite?
    – Jo, puikiai. Tiesiog senokai su niekuo nebendravau, tuo labiau su žurnalistais. Paskutinį kartą, kai susitikau su žmonėms, jie mane nukryžiavo. Nuo tada retai lendu į viešumą – turiu vaikystės traumą.
    – Na, aš vinių ir kryžiaus neturiu.
    – Tikiuosi! (juokiasi)
    – Papasakokite prašau, kaip prasidėjo Kristaus kelias?
    – Žinokite, žiauriai sunku būti Jėzum. Žmonės nuolat iš tavęs kažko reikalauja, prašo, tau meldžiasi, garbina ir dar kaži ko prisigalvoja. Bet aš juk irgi žmogus ir man rūpi tie patys klausimai – šildymo sezonas, maisto kainos, „Eurovizija“.
    – Žiūrite „Euroviziją“?
    – Ne.
    – Bet ji jums rūpi?
    – Taip.
    – Papasakokite, kaip pradėjote krikščionybę.
    – Iš tiesų viskas nutiko labai paprastai. Gyvenau dabartiniame Izraelyje ir turėjau savo medžio perdirbimo įmonę. Kurį laiką sėkmingai dirbau, bet po truputį mane ėmė graužti rutina. Norėjosi išbandyti save kitur, išeiti iš komforto zonos, todėl pradėjau domėtis tinkliniu marketingu. Iš ten išmokau oratorystės meno.
    – Ir pradėjote pranašauti?
    – Aha. Bet pradžioje buvo labai sunku. Pirmieji pasirodymai buvo absoliutus pravalas, žmonės pertraukinėjo, neklausė, šaukė, kad nori pagonybės; labai sunkiai pavykdavo įtikinti juos, kad Dievas yra tik vienas. Buvo sunku įtikinti ir save.
    – Bet juk jūs – Dievo sūnus. Kas dar galėtų jus motyvuoti?
    – Motyvaciją atradau savyje. Klausiau muzikos, apsiklijavau ofisą garsiom citatom, žiūrėjau motyvacinius video per „Youtube“. Nors interneto tada nebuvo, bet aš juk Dievo sūnus. Todėl naudojausi padėtimi ir keliavau į ateitį, kur tų video pilna. Buvau nukeliavęs net iki 2054, jūs nepatikėsit, kokie ten motyvaciniai video.
    – Pažiūrėsiu pats. Geriau papasakokite, kaip pirmą kartą prisikelėte.
    – Oj, buvo labai sunku. Žinote, tas pirmas prisikėlimas…
    – Nežinau.
    – Nu jo, suprantu. Žodžiu, pirmąkart prisikelti nerealiai sunku. Antras kartas irgi nelengvas. Bet kai darai jų vis daugiau ir daugiau – nebegali sustoti, pradedi nuo jų jausti kažkokią priklausomybę. Dabar jau esu juos neblogai atkalęs ir kiekvienais metais darau Grand Show prisikėlimą – Velykas.
    – Labai įdomu. Bet ta tabletė, kurią suvalgiau, baigia veikti, todėl greit jūsų nebematysiu. Koks būtų jūsų paskutinis palinkėjimas skaitytojams?
    – Nežinau, tiesiog tikėkite, tikėkite dar daugiau ir aukokite mano tėvo įmonei. Siekite savo tikslų, pradėkite sportuoti, būkit veganais ar dar kuo nors, melskitės ir nebūkit lochai. Nemoku aš motyvuoti, tam mes samdome kunigus, eikit pas juos.
    – Ačiū jums už interviu.
    – Sudie.

     


    Nori mažiau šūdo internete?

    Paremk mus. Pažadame nedaryti šūdo!
    Paremti, pasirinkdamas norimą sumą, gali Patreon rėmimo platformoje – www.patreon.com/1K

    PasidalinkShare on Facebook